Kam gi reikalingas degutas? Atsakymas yra paprastas: VISKAM. Degutą galima pritaikyti praktiškai bet kur:
Buityje ir technikoje. Degutu tepdavo vežimų ratus, impregnuodavo luotus (ir kitus nuolat mirkstančius medienos gaminius), netgi tepdavo batus. Juo apdorodavo laivų virves taip apsaugodami jas nuo sūraus vandens poveikio.
Medicinoje (ir ne tik). Anksčiau (o kai kur ir dabar) degutą naudodavo žmonėms, ypač vaikams gydyti nuo kirminų, o gyvuliams nuo įvairių ligų. Pavasarį jo būdavo duodama gyvuliams, pirmą sykį išgenamiems į ganyklą, kad būtų atsparesni, tepdavo žirgų kanopas nuo puvinio, ir liežuvius – nuo užkrečiamų ligų. Jo netgi dėdavo į muilą, kuris gydo odos ligas.
Maistui. Mažais kiekiais degutas vis dar naudojamas kaip prieskonis specifiniuose saldainiuose ir alkoholiniuose gėrimuose.
Estetiniams tikslams. Degutu galima apipilti (ne)draugą prieš išvoliojant jį plunksnose – gaunasi visai prašmatnus karnavalinis kostiumas. Paprastai po šitos procedūros kito kostiumo tam (ne)draugui jau neprireikdavo. Taip pat ištepti pasileidusių mergelių svirno duris.
O istorinės rekonstrukcijos mėgėjai degutą naudoja kaip natūralius gamtinius klijus gamindami strėles, įtverdami ietis, akstis ir pan. Aš pats esu degutu įtvėręs peilį į raginę rankeną (neminint krūvos aksčių). Puikiai laiko jau kelis metus....

Todėl šiame straipsnyje žingsnis po žingsnio papasakosiu kaip varomas degutas.
Pirmiausiai norint išsivaryti deguto, mums reikės beržo tošies (to balto sluoksnio, kuriuo taip paprasta užkurti laužą ar krosnį). Tošies reikės gana nemažai, tad visada iškyla tas pats klausimas: kur jos gauti? Atsakymas paprastas: nulupti nuo medžio. Tik jokiu būdu ne nuo gyvo augančio beržo. Rudenį ir žiemą kaip tik prasideda miškų kirtimo sezonas, tas visada galima susitarti su miško darbininkais, kad leistų pasilaupyti tošies nuo jau nukirstų rąstų (tošies nulupimas niekuo nekenkia medienos kokybei). Bet yra ir dar paprastesnis būdas: kadangi deguto varymui nereikia stambių tošies gabalų, kaip kad gaminant dėžutes ar dengiant velėninius stogus, puikiai tiks tošis nulupta nuo malkų – ir lupti lengviau, ir malkinėje galima pasistatyti krepšį į kurį krautumėt po ranka pakliuvusius tošies gabalus.
Taigi, tošies mes jau turime. Belieka sulaukti gero oro (nes visgi pusdienį teks pabūti gamtoje) ir susirasti vietą, kur galėsime kūrenti ugnį. Šią vasarą aš tokias sąlygas radau draugų organizuojamoje amatų stovykloje...
Kai visa tai jau turime, žingsnis po žingsnio darome taip:

1. Sukrauname tošį į nereikalingą kibirą ar kokį skardinį baką (svarbu kad nebūtų kiaurai prarūdijęs). Tošies krauname nei daug nei mažai – tiksliai tiek kiek telpa ir paspaudžiame, kad tilptų kuo daugiau.

2. Iškasame žemėje duobutę ir įstatom į ją dubenėlį ar kitą karščiui atsparų indą į kurį subėgs degutas.

3. Dubenėlį uždengiame kokiu nors dangčiu arba skardos lapu, kuriame pribadyta skylučių. Skylutės turi būti virš dubenėlio, skardos – tiek, kad ja būtų įmanoma uždengti kibirą su tošimi.

4. Ant skardos (ir dubenėlio) apvožiame kibirą su tošimi...

...ir truputį apkasame žemėmis, kad į ją nepatektų oras.

5. Aplink kibirą (galima ir ant jo) kuriame ugnį ir kūrename, kūrename, kūrename... kokias 4-5 valandas.

kūrename...

kūrename...

6. Ugniai užgesus atsargiai nukeliame skardą (su visu kibiru ir laužo likučiais)

ir dubenėlyje randame kažkiek deguto.

Aprašyto varymo metu iš 10 litrų kibiro tošies, gavome apie pusę stiklinės deguto. Kadangi kūrenome gana ilgai, o oras buvo ypač karštas ir sausas, deguto gavome nedaug, bet ypač gero ir tiršto:

Dažniausiai tokio deguto gauti nepavyksta – jis būna gerokai skystesnis. Tai ne bėda – kartais reikia ir skysto deguto, o norint jį sutirštinti, tereikia pakaitinti prie ugnies – vanduo ir lakiosios medžiagos išgaruoja, ir gauname ypač tirštą, netgi kietą dervą.
Taigi, belieka tik pačiam pamėginti išsivaryti deguto ir pritaikyti jį savo reikmėms!

Parengė: Nalšius