Gediminas Kulikauskas, "Verslo klasė", 2008.01.31 07:20

Sveiki atvykę į pasaulį, kuriame košę reikia pjaustyti peiliu, atsilaužti gabalėlį sūrio pavyks tik gerokai pasidarbavus plaktuku, lėkštę (vienkartinę) atstos dubenėlio formos duonos pluta, o dauguma patiekalų bus negailestingai persūdyti.

Pasikasę galvą prie pietų stalo, mirtinai įžeisit šeimininkus, apie bulves ir pomidorus galite tik pasvajoti (juk tai viso labo nuodinga obuolių atmaina!), agurką pamatysite irgi nedažnai, o apelsinų (velniškai karčių!) paragausite tik už nemažus pinigus.
Kiaulės čia – piktos, gerokai mažesnės nei dabar ir pusiau laukinės. Cukrumi, it didžiausia brangenybe, barsto virtus vėžius.
Bent kas trečią dieną teks pasninkauti, bet juk žuvų – į valias, be to, galima ir mažumėlę pasukčiauti – sukrimsti kokį bebrą, nes šio „...uodega kaip žuvies!”
Nevirtų vaisių ir daržovių čia reikia vengti (sukelia karštinę!), į geriančiuosius vandenį žiūrės kaip į kvaištelėjusius, o į salotas jums dosniai primaišys gėlių, pvz., žibuoklių...
Tai – Europos viduramžių virtuvės pasaulis.

Šakutė? O kam Dievas davė rankas ir pirštus?!

Pasidairę po viduramžių stalus, gal ne iškarto pastebėtume, kad ant jų trūksta šakučių.
Peilių ir šaukštų, tiesa, keistokų (stalo peilis dar neapvalintu galu, šaukštai kai kur plokšti, t. y. be jokio įdubimo, iš kurio galima srėbti, hm, srėbalą) pamatytume iki valios.
O va, viena kita šakute (itin prabangia – iš sidabro, aukso ar bent jau išmoningai raižyta kauline rankena) galėtume pasigėrėti, tik jei pavyks prasmukti į kokių ypač ekscentriškų aristokratų ar užjūrio princesių rūmus.
O juk šakutės Europoje žinotos dar antikos laikais (taip pat ir senovės Egipte ir Asirijoje).
Tiesa, dauguma senovės graikų ir romėnų taip pat dažniausiai valgė rankomis (todėl vergai kartkartėmis prie stalo atnešdavo indų su vandeniu rankoms plauti). Bet buvo ir tokių, kurie jau maistą pasmegdavo prabangiomis dvišakėmis šakutėmis, o kai kurie puošeivos net valgydavo mūvėdami specialias pirštines su smailiais kauliniais antpirščiais.
Kad ir kaip ten būtų, šakučių naudojimo tradicija Europoje buvo primiršta maždaug iki X–XI amžių. Maistą – mėsą ir pan. – paprasčiausiai pasismeigdavo peiliais ar atsiplėšdavo gabalą kitą rankomis.
Tik kai kurie virėjai naudojo kažką panašaus į savotiškas lenktas šakutes – mėsai išgriebti iš kunkuliuojančio katilo. Bet tai jau buvo specialus, „profesionalų“, įrankis.
O šakučių į Europą vėl „užvežė“ iš Bizantijos imperijos – dažniausiai šių stalo įrankių atsigabendavo už europiečių valdovų ištekėjusios bizantiečių princesės.
XI a. vienas Venecijos dožas nespėdavo teisintis dėl savo žmonos iš Bizantijos įžūlaus elgesio. Toji paikšė ilgą laiką piktino italus smaigstydama valgius prabangiu dvišakiu įrankiu, o ne imdama rankomis (ar pasmeigusi peiliu) riebius varvančius mėsos gabalus kaip visi normalūs žmonės!
Nepatiko šakutės ir katalikų dvasininkams – aiškinta, kad šakučių naudotojai tyčiojasi iš paties Dievo, jis valgymui žmonėms davęs pirštus. Be to, daugeliui į akis krito ir didelis šakučių panašumas į velnių šakes, kuriomis šie pragare varto katiluose čirškančius nusidėjėlius...
Nepaisant tokių kalbų, nuomonių ir draudimų, šėtoniškosios šakutės jau po poros šimtmečių – XIII a. – puikavosi ant daugelio Italijos aristokratų stalų. Kai kur (Venecijos ir Sicilijos smuklėse) netgi jas – tiesa, kur kas paprastesnes (medines ar alavines) – ėmė naudoti ir paprasti miestiečiai, mat šiais įrankiais labai jau patogu buvo valgyti makaronus.
Šakučių pagundai pasidavė net daugelis Šiaurės Italijos vienuolių, nors daugelio vienuolynų statutuose buvo įrašytas oficialus draudimas naudoti tokį „velnio pramaną“.
Pamažu šakutės pradėjo įsigalėti Europoje – 1279 m. šakutė minima tarp Anglijos karaliaus Eduardo I asmeninių daiktų, o 1379-aisiais tokiu instrumentu jau didžiavosi ir Prancūzijos karalius Karolis V.
Tačiau galutinai šakutės prie europiečių stalų įsivyravo tik XVIII–XIX a. (o kai kur – tik XX a.). Būtent tuomet jos ėmė panašėti į šiuolaikines – tapo trišakės ar net keturšakės. Ir dar ilgą laiką žmogus, besinaudojantis šakute, laikytas bedieviu pamaiva, juokdariu ar ekscentriku, kuriam ne vieta padorioje draugijoje Karalius Liudvikas XIV uždraudė net žymiausiems didžiūnams valgyti šakute prie karališkojo pietų stalo. O britų kariniame jūrų laivyne net ir XIX a. pabaigoje šakutės (kaip ir peiliai) drausti, nes „lepina ir ardo discipliną“.
O kaipgi šakutės Lietuvoje? Viduramžiais čia jų tegalėjo būti vos viena kita – kaip didžiūnų pramoga. Juolab kad kronikos nesyk mini specialius „lietuviškus peiliukus“, šie, matyt, sėkmingai atstojo šakutes. Ko gero, tik XVI–XVII a. šakutės ėmė nedrąsiai skverbtis į šiuos kraštus (ir tai tik į valdovų rūmus) – jų liekanų archeologai yra radę šio laikotarpio Vilniaus Žemutinės pilies sluoksniuose.

Neaiškūs „lietuviški peiliukai“ girtuokliams tramdyti

Tačiau nereikia manyti, kad viduramžių žmonės valgė kaip... kaip kiaulės.
Na, gal buvo ir tokių, tačiau kultūringas valgymas rankomis turėjo ir savas griežtas taisykles. Išauklėtas žmogus valgį iš bendro puodo imdavo tik viena ranka, trimis pirštais.
Drausta prieš valgant (o juo labiau valgio metu) krapštytis ausis ar nosį, valytis pirštus į plaukus, kasytis gėdingąsias kūno vietas.
Panagės turėjo būti švarios, neleista valytis lūpų ar šnypštis nosies į staltiesę, rakinėtis dantų prie stalo peilio smaile, gerti iš bendros taurės dar tebekramtant kąsnį ir t. t.
Beje, nereikėtų manyti, kad kiekvienas valgytojas savo peiliu iš visų pusių puldavo pjaustyti ir mėsinėti ant stalo padėtus pagrindinius patiekalus.
Kiekvienos didesnės puotos metu prie stalo paprastai stovėdavo maisto raikytojas (arba stalininkas, taip juos vadino XV a. Lietuvoje), jis peiliu supjaustydavo mėsą ir duoną į gabalus, o svečiams telikdavo juos iš dubens ar padėklo pasiimti rankomis ar pasmeigti peiliais. Gėrimus pilstydavo taurininkas.
Peilį, ko gero, galima vadinti pagrindiniu viduramžių stalo įrankiu. Gero elgesio taisyklės ragino nesišvaistyti peiliu ir laikyti tik smaigaliu į stalą.
Beje, tiek peilį, tiek šaukštą einantiesiems į kviestinius pietus tekdavo pasiimti savus. O jei kas pamiršdavo – šeimininką reikėjo ilgai įkalbinėti su svečiais pasidalinti savo namų stalo įrankiais: šie daiktai buvo nepigūs.
Tų laikų Lietuvos žmonės – tiek vyrai, tiek moterys – kone kiekvienas medinėse makštyse nešiojosi po peilį. Tai buvo ne tik stalo, bet ir medžioklės, virtuvės, kitiems smulkiems darbams skirtas įrankis, taip pat, žinoma, ir ginklas.
Metalinių šaukštų Lietuvoje pasitaikydavo nedažnai – žinoma, kad XV a. antroje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo „tik“ 23 sidabrinius šaukštus. Daugiau metalinių šaukštų likučių archeologai randa XVI–XVII a. žemės sluoksniuose. Dauguma žmonių, matyt, „darbuodavosi“ mediniais drožtiniais šaukštais.
Bet grįžkime prie peilių – XV a. kryžiuočių kronikos ne kartą mini specialius „lietuviškus peiliukus“, nešiotus medinėse makštyse. Neaišku, kuo šie buvo ypatingi ir kam skirti, veikiausiai kaip ir kitur tai buvo universalus įrankis – naudotas tiek kovoje, tiek medžioklėje, tiek prie stalo. Paminėta tik viena įdomi ir neaiški jų savybė: vienas aristokratas, siųsdamas lenkų dvasininkui „...geležinius ginklus, įdėtus į medines makštis, būtent lietuviškus peiliukus“, pamini, kad tokiais Lietuvoje „...išmušamas girtybės siautėjimas“.
Kokiu būdu šiais peiliais tramdydavo girtuoklius – neaišku, nors yra mažai tikėtinų spėlionių, kad jais galėdavo sukelti prievartinį vėmimą (Vokietijoje tuo metu naudoti panašūs vadinamieji skrandžio šlavėjai).

Vienkartinis viduramžių indas – duona

Košes ir sriubas tais laikais dažniausiai valgydavo iš molinių ar medinių dubenėlių, užsigerdavo iš tokių pat bokalų. Tik turtingesnieji iškilmingų puotų metu puikuodavosi metaliniais ar keraminiais indais.
Daugelis tuo metu naudojo ir viduramžių „vienkartinius indus“ – sudžiūvusius kelių dienų senumo duonos kepalus be minkštimo ar, tiksliau, savotiškas lėkštes iš duonos plutos. Į tokius dosniai kliūsteldavo itin tirštos sriubos ar košės, į juos valgytojai iš bendro dubens rankomis ar pasmeigę peiliu prisikraudavo mėsos gabaliukų.
Paskui riebalais gerai įmirkusią plutą vargingesnieji suvalgydavo patys, o turčiai atiduodavo tarnams, elgetoms, mesdavo šunims į pastalę. Į šias duonos atliekas net valydavo stalo įrankius, o tarnai jas pritaikydavo kaip padėklus nešdami karštus puodus.
Taigi, pagarba duonai viduramžiais nebuvo jau tokia ir visuotinė, kaip kartais mėgstama pabrėžti pasakose ar patarlėse.
Tokie duoniniai dubenėliai viduramžiais veikiausiai naudoti ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nes 1390 m. lenkų kronikos mini, kad karalienei Jadvygai ir jos svitai į stalą patiekta 40 ruginių duonos kepalų – lėkštėms.
Be to, lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas XV a. aprašė, kad lietuviai mėgsta „...mėsos ir įvairių daržovių košę“ valgyti iš džiovintos tešlos puodelių.
Buvo, žinoma, ir prabangesnių indų – didikai ir valdovai leisdavo sau valgyti ir gerti iš sidabrinių paauksuotų indų: bokalų, ąsočių, lėkščių.
XV a. valdęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis ypatingomis progomis gėrė iš auksinių taurių, nusagstytų brangakmeniais, perlais ir safyrais, turėjo devynias dideles sidabrines taures su Lietuvos herbu, sidabrinių ąsotėlių (su grandinėmis) ir padėklų komplektą, taip pat – kasdien naudoti dvylika neauksuotų taurelių.
Ypač reti ir galbūt net brangesni už sidabrinius buvo stikliniai indai, tikriausiai atvežami iš Venecijos. Tokių puošnių XIV a. pabaigos–XV a. pradžios spalvotų ir bespalvių stiklinių taurių duženų archeologai rado kasinėdami Vilniaus Žemutinę pilį.
Be taurių, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo pat ankstyvųjų viduramžių (ir dar anksčiau – nuo III a. po Kristaus) dažnai naudoti geriamieji ragai, kaustyti metalu – žalvariu ar sidabru.
Lietuvos metraštyje aprašyta, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas 1429-aisiais Lucko suvažiavime iš visos Europos susirinkusius valdovus vaišino gėrimu iš itin prašmatnaus (kaustyto auksu, puošto brangakmeniais) savo senelio, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, sumedžioto tauro rago. Vėliau šį ragą padovanojo garbingiausiam svečiui – Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui.
Lietuvos archeologai Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinyne yra aptikę, ko gero, didžiausio ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje – beveik pusmetrio (45 cm ilgio) geriamojo rago likučius. Indas pagamintas V a. po Kr. iš tauro rago, jame galėjo tilpti apie 1,6 l midaus ar alaus.
Žinoma, paprasti žmonės pasitenkindavo kur kas kuklesniais geriamaisiais ragais, o jų naudojimo dažnumą, teigiama, liudija net žodžio „ragauti“ (gerti apeiginį gėrimą iš tauro rago) kilmė.
INFO Nuodingoji „Šv. Antano ugnis“
Duona viduramžių žmonėms nešė ne tik gyvenimą, bet ir... mirtį. Maždaug nuo IX a., kai vis daugiau žmonių ėmė maitintis rugine duona, Europoje pradėjo siausti keista mirtina epidemija.
Susirgusiesiems ja prasidėdavo kūno traukuliai ir haliucinacijos arba pirštų, plaštakų ir pėdų gangrena. Karščiuojantiems ligoniams atrodė tarsi jie degtų iš vidaus. Gal dėl to, o gal dėl tikėjimo, kad besimeldžiantieji ligonių užtarėjui Šv. Antanui pasveiks, ši liga ilgainiui imta vadinti „Šv. Antano“ arba „šventąja ugnimi“ – Ignis sacer.
857 m. „ugnis“ pasiglemžė kelis tūkstančius valstiečių Reino slėnyje, o 922 (ar 944) m. nuo jos išmirė apie 40 tūkst. valstiečių pietvakarių Prancūzijoje. Epidemija taip įsisiautėjo, kad 1095 popiežius Urbonas II įkūrė Šv. Antano vienuolių ordiną, jo nariai ėmėsi gelbėti sergančiuosius. O jų buvo daugybė – vien Paryžiuje nuo epidemijos 1128 m. mirė apie 14 tūkst. miestiečių.
Ir tik 1670 m. vienas prancūzų gydytojas Louis Thuilleras rado ligos priežastį: pastebėjo, kad maistui neišranki prastuomenė duonai vartoja ir rugių varpas, užkrėstas parazitiniu grybeliu – paprastąja skalse.
Tačiau veltui gydytojas bandė valdžiai ir valstiečiams atskleisti tiesą – juo niekas netikėjo. O kad Thuilleras buvo teisus, paaiškėjo tik po 200 metų, kai rugius jau ir taip baigė išstumti nauji augalai – bulvės.
Manoma, kad tik maro epidemijos viduramžių Europoje pražudė daugiau žmonių nei paprastosiomis skalsėmis užnuodyta duona.
Daugelį žmonių šis grybelis, kuris sukeldavo haliucinacijas, kliedesius bei kūno traukulius, pražudė netiesiogiai. Prietaringi viduramžių žmonės tokius ligonius neretai apkaltindavo raganavimu ir nelaimėliai baigdavo savo gyvenimą laužų liepsnose.

Pasninkų išvarginti viduramžių žmonės tykodavo bebrų

Šiandien mums taip įprasto pusryčių, pietų ir vakarienės ritualo viduramžiais dar nebuvo.
Paprasti žmonės įprastomis dienomis valgyti ilgiau neturėdavo laiko, tad iš peties prisikirsdavo tik kartą per dieną.
Darbininkai rytais gurkšteldavo alaus, vyno ar vandens, atsikąsdavo duonos, lygiai taip lengvai užkąsdavo ir per pietus.
Tiesa, neretai daugelis darbo dieną paįvairindavo trumpomis kelių ar keliolikos minučių pertraukėlėmis, jų metu irgi kiek pasistiprindavo – visai kaip šiomis dienomis „parūkyti“ bėgiojantys darbininkai. Tiesa, užkandžiautojų motyvai buvo svaresni – pamėgink visą dieną išmojuoti kokiu kirviu, sukrimtęs tik duonos kąsnį...
Tačiau per vakarienę, o ji skirtinguose Europos regionuose prasidėdavo labai įvairiu laiku (nuo 15 iki 24 val.) ir galėjo trukti valandų valandas (paprastai – kokias tris valandas), žmonės jau atsileisdavo diržus ir kimšdavo kas kiek galėdavo (ir kiek leisdavo kišenė). Juk tai buvo kone vienintelė proga atsivalgyti už visą dieną. Istorikų tikinimu, net nuo kuklios tų laikų vakarienės šių dienų žmogus neišvengiamai persivalgytų.
Tokios gigantiškos vakarienės metu turtingesniuose namuose valgiai į stalą būdavo nešami po kelis kartus – ir kiekvieną tokį kartą ant stalo atsidurdavo bent po kelis patiekalus.
Vakarienių mastai pranoko sveiko proto ribas – žmonės, sirgę virškinimo ligomis, po tokių vaišių neretai būdavo išnešami kojomis į priekį...
Dėl tokių vakarienių gimė nesveikas įprotis bet kokių iškilmių – vestuvių, krikštynų ar šermenų – metu patiekti ant stalo kaip įmanoma daugiau skanėstų. Žmonės noriai skolindavosi šiam reikalui, nes kukli puota reiškė neišvengiamą gėdą.
Bandydami kaip nors suvaldyti tokį apsirijimą, dvasininkai ir valdovai nuolat skelbdavo įvairius persivalgymą ribojančius draudimus. Šitaip Prancūzijos karalius Pilypas III (Philippe III) 1279 m. įsakė, kad nė vienas hercogas, grafas, baronas, prelatas, klierikas ir pan. nedrįstų vienu prisėdimu daugiau nei tris kartus keisti valgių (o vieno tokio pakeitimo metu, kaip minėta, ant stalo galėjo atsirasti nuo kelių iki keliolikos patiekalų). Tiesa, taisyklė nebuvo taikoma sūriams ir daržovėms – jų galėjai kimšti kiek nori.
Ir tik XVIII a. Europoje ėmė įsigalėti keistas rusiškas paprotys, vadintas „menue a la russe“, – vienu kartu patiekti tik po vieną patiekalą.
Gausiai valgyta ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų ir didikų rūmuose, tai liudija XV a. pas valdovą Kazimierą Jogailaitį viešėjęs Venecijos pasiuntinys Ambrosio Contarini: „O maitinasi jie beveik kaip mes, gerai gamina ir daug valgo.“
Antrąsyk Contarini valdovą aplankė 1477 m. Trakų pilyje ir dalyvavo keliasdešimties žmonių puotoje. Užsienietis pastebėjo, kad valgiai buvo patiekiami su peiliais, kaip Venecijoje, tačiau pati puota, trukusi bent dvi valandas, gerokai išvargino popiet mėgusį nusnausti svečią.
Beje, LDK valdovai garsėjo vaišingumu: prancūzų keliautojas Ghillebert'as de Lannoy dar 1421-aisiais gyrėsi, kad Lenkijos karalius Jogaila jį vaišinęs dvejais pietumis, jų metu patiekta šešiasdešimt porų valgių.
Neatsiliko ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – prancūzą vaišino bent trejais pietumis, o prie vaišių stalo sėdėjo ir totorių kunigaikštis, jį Vytautas, nors buvo pasninko diena – penktadienis, – vaišino mėsa ir žuvimis.
Tačiau viena didžiausių puotų Lietuvos istorijoje, matyt, buvo iškelta 1429 m. sausį vykusio tarptautinio Lucko suvažiavimo, į kurį atvyko daugybė Europos valdovų, metu.
Viename rusų metraštyje gal kiek perdedant aprašyta, kad kasdien garbingiesiems svečiams buvo skiriama po tris šimtus statinių midaus, po tris šimtus telyčaičių, avių ir šernų.
Tačiau griežtoji viduramžių bažnyčia smerkė bent kiek gausesnį užkandžiavimą – laikė tai pataikavimu pilvui, atleisdavo tokią silpnybę tik ligoniams, senukams ir vaikams.
Apsirijimą dvasininkai bandė tramdyti gausybe pasninkų, per juos tekdavo atsisakyti ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, pieno ir jo produktų, pvz., sūrio ir varškės (tik 1491 m. pagaliau leista pasninko metu valgyti kiaušinių ir gerti pieno).
Progų pasninkauti buvo daug, jomis tapdavo ne tik religinės šventės, bet ir trečiadieniai (taip minėdavo Judo išdavystę), penktadieniai (Jėzaus mirtis), o kartais ir šeštadieniai (Jėzaus palaidojimo diena). Skaičiuota, kad uolesniam viduramžių katalikui šitaip tekdavo pasninkauti kone kas trečią dieną.
Vienuoliams pasninkauti tekdavo dar griežčiau, tarkim, benediktinams (išskyrus ligonius) buvo išvis draudžiama vartoti bet kurio „keturkojo gyvūno mėsą“.
Išvarginti begalinių pasninkų ir persisotinę žuvų, žmonės ilgainiui ėmė įvairiai gudrauti.
Veltui dvasininkai juos bandydavo įkvėpti pasakojimais apie šventuosius, kurie esą dar kūdikystėje atsisakydavo savo motinų pieno (trečiadieniais ir penktadieniais).
Virėjai nerdavosi iš kailio bandydami iš žuvų, pridėję įvairių prieskonių, didžiūnams sukurti ką nors panašaus į mėsą. Pieną bandydavo pakeisti vadinamuoju „migdolų pienu“ (smulkintus migdolų riešutus užpildavo vandeniu), o dirbtinius kiaušinius lipdydavo iš ikrų, to paties „migdolų pieno“ pliurzės ir žuvies filė.
Galų gale „žuvimis“ imta laikyti ruonius, visus jūrų paukščius („...o jie gimę vandenyje!“) ir net bebrus („...jų uodegos žvynuotos kaip žuvų!“).
O vienas IX a. Mainco miesto vyskupas net sugalvojo tokią spragą pasninko įstatyme: kadangi paukščiai ir žuvys Dievo buvo sutverti tą pačią dieną, vadinasi, juos reikia priskirti kuriai nors vienai rūšiai (žinoma, žuvims!). Taigi, kaip žmonės valgo iš jūrų gelmių sužvejotas žuvis, lygiai galima valgyti ir iš sriubos puodo išgriebtą vištą...

Prieskoniai: pipirų falsifikuotojų laukdavo kartuvės

Populiariausi viduramžių prieskoniai buvo pipirai, garstyčios ir druska.
Druska buvo strateginė prekė, ją vartojo ne tik kaip prieskonį, bet ir konservantą. Druską išgaudavo Europoje (kasdavo druskos kasyklose arba garindavo jūrų vandenį), tad ji žmonėms buvo gana prieinama, bet vis tiek labai vertinama. Daugelyje to meto receptų pabrėžiama, kad verdamą valgį sūdyti geriausia tik pačioje pabaigoje, kitaip visa druska išgaruos.
Net griežčiausių ribojimų besilaikantiems vienuoliams leisdavo sūdyti maistą (tiesa, tik penkis kartus per savaitę). O šiaip per dieną vienuolis galėdavo suvartoti apie 20 g druskos. Druskos tirpale ar košėje konservuodavo žuvis ir mėsą.Bet šiaip druskos tais laikais negailėdavo – tad šių dienų žmonės daugumą viduramžių patiekalų, matyt, laikytų gerokai persūdytais.
Ne mažiau gausiai vartodavo ir kitus pigiausius prieskonius – vietines garstyčias ir iš Indijos didžiuliais kiekiais atplukdomus pipirus.
Pastarųjų galėjo leisti sau įsigyti net ir eiliniai miestiečiai. Tačiau, nors pipirai ir buvo pigūs, vis tiek pasitaikydavo sukčių, jie įmaišydavo į šiuos prieskonius ir paprasčiausių džiovintų uogų. Bausdavo juos rūsčiai – kartuvėmis.
Gausiai pasūdyti ir papipirinti patiekalai liudijo apie storą šeimininko piniginę, be to, slėpdavo pagedusių produktų kvapą ir skonį. Tiesa, šią versiją kritikuoja daugelis istorikų – įsigyti ar pasigaminti šviežią produktą kainavo pigiau nei persūdyti ar perpipirinti.
Kiek pigūs (ar brangūs) buvo anksčiau minėti prieskoniai (druska, pipirai), kiekvienas gali pats nuspręsti, pažvelgęs į vieną įdomų tyrimą.
Toronto universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Johnas H. Munro, tyrinėjęs viduramžių kainas, tvirtina, kad Londono dailidė apie 1438–1439 m. pintą (0, 57 litro) druskos galėjo užsidirbti per pusantros valandos, o svaras (0,45 kg) pipirų jam būtų kainavęs 2,25 darbo dienos. Įsigyti svarą imbiero dailidė galėjo paplušėjęs pusantros dienos, o štai už tiek pat cinamono reikėjo dirbti dvigubai daugiau – 3 dienas. Svaras cukraus jam būtų kainavęs 2 darbo dienas, o toks pat kiekis gvazdikėlių – 4,44.
Už brangiausią prieskonį – šafraną – Londono dailidė būtų liejęs prakaitą beveik visą darbo mėnesį – 22,86 dienos.
Daugumoje šalių ypač populiarios buvo ir garstyčios. Tiesa, jos tuomet skyrėsi nuo dabartinių – buvo patiekiami nemalti garstyčių grūdeliai. Tik XVIII a. viena anglų Daramo (Durham) miesto moteriškė sugalvojo tuos grūdelius sumalti ir ant stalo patiekti iš miltelių pagamintų košės pavidalo garstyčių. Būtent nuo tų laikų Europoje konkuruoja dvi garstyčių rūšys – grūdelių pavidalo ir iš miltelių gaminamos košės.
O labiausiai viduramžių Europoje savo garstyčiomis garsėjo prancūzų Dižono miesto kulinarai, jie gamino šį prieskonį (maišydavo garstyčias su vyno actu ar rūgtelėjusiomis vynuogių sultimis) maždaug nuo XIV amžiaus. Garstyčias itin mėgo ir tame amžiuje gyvenęs popiežius Jonas XXII, jis net įkūrė specialią garstyčių tiekėjo pareigybę.
Be garstyčių, populiariausi viduramžių prieskoniai dar buvo maltas cinamonas (kai kur cinamono stiebus kramtydavo ir kaip desertą po valgio), kardamonas, imbieras, muskatas, gvazdikėliai, anyžiai.
Taip pat vartota ir acto (tamplierių riteriai jį mėgo aromatizuoti), juo (dažniausiai kartu su aliejumi) skanindavo daržovių salotas.
Vienu iš brangiausių prieskonių buvo (ir išlieka mūsų dienomis) šafranas – daržinio kroko žiedo kuokeliai, suteikdavę patiekalams ryškios geltonos spalvos. Toks siūlelio formos kuokelis sveria vos 10 miligramų, tad surinkti kilogramui šafrano reikia iki 200 tūkst. tokių žiedų.
Kaip ir minėta, sprendžiant iš vėlesnių kulinarinių knygų receptų, viduramžių valgiams vartoti didžiuliai prieskonių kiekiai – šiais laikais tokie patiekalai žmonėms turėtų būti per aštrūs.
Tiesa, yra manančiųjų, kad tais laikais prieskonių kelionė į Europą trukdavo taip ilgai, kad šie gerokai išsivadėdavo, prarasdavo dalį savo skonio savybių, todėl ir reikėdavo didesnio jų kiekio.
LDK Vytauto Didžiojo laikais druską įsiveždavo per Dancigą (plukdydavo Aistmarėmis–Priegliumi–Deimena–Kuršių mariomis ir pagaliau – Nemunu), o vokiečių pirkliai jau 1414 m. turėjo druskos sandėlių Kaune ir Vilniuje. Nemažai druskos buvo gaunama ir iš Lenkijos Veličkos kasyklų – ji atidardėdavo vežimais per Brestą, Gardiną, Vilnių.
Didžiausi druskos sandėliai būdavo Kaune, ten pirkliai privalėjo iškrauti visą į kraštą atgabentą druską. Kiek XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje Lietuvos gyventojai druskos suvartodavo nemažai, liudija prekybos su Polocku mastai. Per šį miestą, buvusį tik vienu iš daugelio kelių į LDK gabenti druskos, 1506 m. buvo įvežti 19.375 maišai. Beje, pritrūkusi druskos, šeimininkė kai kuriuos valgius galėdavo pagardinti ir žiupsneliu pelenų.
Pipirai ar cinamonas to meto Lietuvoje dar buvo retas prieskonis. Žmonės dažniau maistą skanindavo vietos gėrybėmis: krapais, garstyčiomis, kmynais, svogūnais, česnakais.
INFO Cukraus „galvos“
Nors cukranendrių cukrus pietinėje Italijoje buvo žinomas dar VIII a., likusi Europa apie šį saldumyną sužinojo tik Kryžiaus žygių metu, apie 1100 metus.
Cukrų viduramžiais laikė prieskoniu ir vaistais, tad valgydavo kartu su neįprasčiausiais patiekalais – pvz., apibarstydavo virtus vėžius...
Į Europą iš Rytų kraštų (ar Kanarų salų) dažniausiai įveždavo nerafinuotų rudų (rečiau – rafinuotų baltų) cukraus „galvų“ – ilgo, į viršūnę smailėjančio cilindro, primenančio kepurę, pavidalu. Pardavėjai nuo tokios „galvos“ atskeldavo pirkėjui tiek cukraus gabalėlių, kiek šis pageidavo.
Lietuvą, tiksliau lietuvių valdovus ir didikus, nes paprasti žmonės tenkinosi medumi, irgi pasiekdavo egzotiški saldumynai.
Yra žinoma, kad Jogaila iš Lenkijos Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai dovanų atsiuntė saldainių, kurių nupirko iš lenkų vaistininko.
Tokie saldainiai, panašūs į paauksuotas piliules, buvo gaminami iš įvairių aštraus skonio šaknelių, cinamono, anyžių, imbiero, migdolų ir cukraus mišinio. Tikėta, kad saldainiai ne tik naikina nemalonų burnos kvapą, bet ir gydo.
Be piliulių, saldainiai buvo dar ir kremo ar tepalo, laikyto iš viršaus paauksuotose medinėse ar tošinėse dėžutėse, pavidalo.

Duoną kirsdavo kilogramais, o košę pjaustydavo peiliu

Pagrindiniais viduramžių valgiais Europoje tikriausiai galima laikyti duoną ir košę.
Jei ko viduramžių žmonės ir atsivalgydavo, aišku, pirmiausia duonos. Teigiama, kad jos to meto žmogus kasdien sukrimsdavo apie 1,5 kg.
Mėgta valgyti ir duonos gabalėlius, išmirkytus piene, sultinyje ar vyne. Be to, duonos trupiniai vartoti ir kaip tirštikliai įvairiuose padažuose. Net ir pyragai, ragaišiai iš esmės tebuvo ta pati balta duona, tik pasaldinta medumi ir pagardinta prieskoniais (pvz., šafranu).
Tokius pyragus neretai dar įdarydavo varške ir sūriu, o į jų tešlą pridėdavo tiek daug kiaušinių trynių, kad ši būdavo geltona.
Kadangi balta duona buvo gerokai brangesnė, sukčiaujantys kepėjai neretai bandydavo ruginę ar avižinę duoną išbalinti – įmaišydavo į miltus chloro, kreidos ar susmulkintų kaulų.
Sveikatos žmonėms tokia duona vargu ar pridėdavo, o jei jiems dar pakliūdavo „falsifikuotas“ ragaišis (į tokį sukčiai vietoj razinų pridėdavo džiovintų musių), kepėjų laukdavo žiaurus atpildas.
Ypač išmoninga bausmė taikyta Šveicarijoje, ten sukčių kepėją pakabindavo narve virš mėšladuobės. Populiari nuomonė, kad XIII a. pabaigoje garsus keliautojas Marco Polo į Europą atnešė „tešlinius siūlus“ – makaronus. Tačiau istorikai aptiko, kad dar 1246 m. Genujos gydytojai savo pacientams, besigydantiems burną, prisakydavo kurį laiką apsieiti be makaronų.
Iš pradžių makaronai nebuvo itin populiarūs, o kai kur net drausti, nes makaronų gamybai reikalingų miltų neretai trūkdavo net duonos kepykloms. Tačiau ilgainiui pirklių ir kryžiuočių dėka šis valgis labai išpopuliarėjo.
Į Lietuvą makaronus jau XVI a. atvežė Bona Sforza, karaliaus Žygimanto Senojo žmona. Panašu, kad tuo pat metu išpopuliarėjo ir skryliai – tešlos lakštiniai. Tuomet tai buvo aristokratų patiekalas: sluoksnį virtų tešlos lakštinių užtepdavo grybų ir mėsos faršu, tada dėdavo kitą lakštinių ir mėsos sluoksnį, kol puodas prisipildydavo. Indą pašaudavo krosnin, vėliau, išėmę, apversdavo ir išimtą „tortą“, papuošę prieskoniais bei padažais, nešdavo ant stalo.
Mūsų protėviai viduramžiais dažniausiai kepdavo ruginę duoną, kiek mažiau (ir, matyt, tik turtingesni) valgydavo kvietinės duonos paplotėlių.
Trečia pagal populiarumą buvo miežinė-avižinė duona, na, o rečiausiai valgyta iš sorų kepta duona. Mėgdavo sklindžius, juos gamindavo iš sorų, miežių, rugių ir kviečių miltų.
Būdavo ir ragaišių – su medumi ir, hm, kanapėmis.
Na, o skurdžiau gyvenantieji prasimaitindavo vadinamąja bėraline (nesijotų rugių) duona, į ją badmečiu dar primaišydavo pelų, samanų, gilių, medžių žievių, rūgštynių sėklų ir pan.
Viduramžių košė menkai panėšėjo į šių dienų – ji buvo tokia tiršta ir kieta, kad ją dažnai tekdavo pjaustyti peiliu.
Jos sudėtis buvo labai įvairi – į katilą paprasčiausiai sumesdavo visa, ką namie rasdavo valgomo. Iš vieno VIII a. airių įsakymo matyti, kad varguoliai dažniausiai valgydavo avižinę košę, „pagardindavo“ ją tik senu sviestu ar aliejumi. Vidutiniokai kirsdavo perlinių kruopų košę užsigerdami pienu, na, o turčiai mėgavosi koše iš kvietinių miltų, medaus ir pieno.
Viena populiariausių (ir labiausiai žmonėms pabodusių) buvo pupelių košė ir sriuba. To meto receptai šitaip aprašo košės gamybą: virėjui reikia pupeles bent tris kartus perplauti, užvirinus nugriebti putas. Verdančiame vandenyje pradėjus luptis odelėms, pupeles išgriebdavo, atvėsindavo ir vėl tris kartus perplaudavo. Tuomet suversdavo į kitą indą ir pridėję kokių daržovių bei kiaulienos lašinukų baigdavo virti.
Tokios ir panašios košės klestėjo mūsų žemyne iki tol, kol XVII–XVIII a. čia įsikaraliavo bulvės. Kokios buvo lietuviškos košės? Janas Dlugoszas XV a. rašė, kad lietuviai mėgsta „...mėsos ir įvairių daržovių košę“, taip pat – žirnių košę, maišytą su raugintais kopūstais... Lietuvoje jau turėjo būti žinoma ir grikių košė. Europoje, beje, grikius tais laikais vadino „juodaisiais ryžiais“. Kurį laiką manyta, kad grikius į šiuos kraštus atnešė mongolai totoriai, bet archeologai įrodė, kad grikiai žinoti ir kur kas žilesniais laikais.
Dažniausiai Lietuvoje valgyta medinėse grūstuvėse į kruopas sutrintų miežių ar avižų košė. Taip pat ją virdavo ir iš kviečių, žirnių, lęšių bei pupelių. O didikai jau galėjo mėgautis ir užjūrio skanėstu – ryžiais. Labiau į šių dienų košes buvo panašios tų laikų putros ir sriubos, į jas, daug negalvodami, irgi sumesdavo visus po ranka pakliuvusius valgomus dalykus.
Sriubą virdavo tol, kol ši sutirštėdavo beveik iki košės pavidalo, paprastai jos pagrindas būdavo mėsos sultinys, jame virdavo daržoves, pupeles, žirnius, grūdus, duonos gabalėlius, taip pat įpildavo miltų, negailėdami priberdavo prieskonių ir pan.
Dažniausiai valgytos svogūnų, pieniška ir žolelių (petražolių) sriubos.
Lietuvoje sriubas ir košes dažnai pagardindavo susmulkintais grybais. Grybus, beje, išvis retai gamindavo kaip atskirą patiekalą, jais dažniausiai tik paskanindavo įvairiausius kitus valgius.

Gėlėtosios salotos ir „viduramžių saulėgrąžos“ – riešutai

Salotas, kurias tuomet paprastai vadino tiesiog „žole“, viduramžių žmonės nelabai mėgo dėl mažo kaloringumo.
Salotų lapai buvo žinomi dar romėnams (šie salotas paprastai troškindavo), dažniausiai jas valgydavo primaišę įvairių daržovių, žolelių, suvilgytų aliejumi ir vyno actu.
Prabangesnėms puotoms į salotas neretai primaišydavo žalių ar acte mirkytų, cukruotų gėlių, pavyzdžiui, žibuoklių. Šitaip tarp salotų dažnai atsidurdavo ir kiaulpienių, pavasarinių raktažolių, vaistinių agurklių ir pan., o iš minėtų žibuoklių Prancūzijoje net gamindavo želė.
Į daržoves viduramžių žmonės žvelgė įtariai – tikėta, kad užvalgius nevirtų daržovių užklups karštligė ir viduriavimas.
Labiausiai tuo metu paplitę buvo kopūstai, morkos, burokėliai, svogūnai ir česnakai, pupelės. Dėl blogos valgytojų dantų būklės daržoves į stalą dažnai patiekdavo košių (susmulkintas ar grūstas daržoves sumaišydavo su miltais ir kiaušiniais) pavidalu. Tik vėlyvaisiais viduramžiais imta apsiriboti vien daržovių pjaustymu į gabaliukus.
Kopūstlapiai tais laikais buvo kur kas labiau raukšlėti, morkos – irgi visai kitokios: žalsvai geltonos (oranžinės Europoje pasirodė tik XVII a.). Morkas, manoma, XII a. į Ispaniją atvežė arabai, o Turkijoje ir šiandien galima rasti senųjų – geltonųjų (tačiau kur kas saldesnių) morkų.
Iš šiaurės Indijos kilusius agurkus žinojo jau romėnai, sukrimsti agurką IX a. mėgo frankų imperatorius Karolis Didysis, Anglijoje agurkai buvo populiarūs XIII a. (bet vėliau primiršti), o Ispanija agurkus „atrado“ tik XV amžiuje.
Vaisiais tais laikais mėgautasi irgi ne per daugiausia. Šiaurinėje Europos dalyje dažniausiai valgyta obuolių ir kriaušių (beje, juos dažniausiai kepdavo), taip pat slyvų, vyšnių.
Valgydavo ir uogų – aviečių, žemuogių, erškėtuogių, šermukšnių, buvo žinomi agrastai, serbentai. Pietuose jau buvo žinomos citrinos, iš Šiaurės Afriką Europą pasiekę kartoki „Sevilijos“ apelsinai (saldūs pasirodė gerokai vėliau, o mandarinai – tik XIX a.), taip pat – granatai, vynuogės.
Kryžiaus žygių metų į Europą atvežta persikų ir abrikosų (taip pat ir arbūzų).
Lietuvoje jau žinoti kopūstai, nors kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis ir šaipėsi iš prūsų: rašė, kad šie stebėjosi vokiečiais, valgančiais „žolę“ – kopūstus.
Valgytos ropės, o archeologiniai duomenys rodo, kad skanauta ir žalių bei raugintų agurkų (tai atskleidė prie XIII a. statinės rasta prilipusi agurko sėkla).
Tiriant Žemutinės pilies vietoje rastas žiedadulkes, nustatyta, kad valdovo dvare vartota krienų, garstyčių, pipirmėčių, čiobrelių. Netrūko ir užsieninių prieskonių – bazilikų, pelynų, salierų.
Svogūnai, česnakai, ridikėliai, ropės, morkos, krapai buvo žinomi ir vartojami.
Viduramžiais, karų su kryžiuočiais metu, Lietuvoje vargu ar galėjo būti auginami kokie nors sodai, tačiau čia valgyta vyšnių, slyvų, aviečių, kriaušių ir obuolių (tai liudija archeologų rasti kauliukai ir sėklos). Rasta net vynuogių kauliukų, o kronikos liudija, kad 1416 m. Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas kunigaikštienei Onai, Vytauto žmonai, pasiuntė iš Ragainės gero Reino vyno ir vynuogių.
Sodai, tiesą sakant, LDK gyventojams dar buvo mažai matytas dalykas – yra liudijimų, kad, įsiveržę į Kryžiuočių ordino žemes, lietuviai kariai tiesiog nusiaubdavo vokiečių sodus ir persivalgydavo obuolių. Didžiuliais kiekiais mūsų protėviai valgė lazdyno riešutus, juos galima vadinti tų laikų saulėgrąžomis. O didikai jau nusipirkdavo iš Juodosios jūros pakrantės atvežamų graikinių riešutų.

Mėsa: čirškintas šarvuotas gaidys, raitas ant kepto paršiuko

O štai žvejams viduramžiai būtų pasirodę tikru rojumi. Žuvų tuomet buvo labai daug. Rūkytų Šiaurės Atlanto silkių galėdavai nusipirkti net kitam pasaulio krašte – Konstantinopolio turguje.
Londono Temzės upėje plaukiojo eršketų, o žuvų mėgėjų stalai lūžo nuo lašišų, plekšnių, skumbrių, karpių ir krabų.
Turtingesnieji dar mėgaudavosi virtomis ir actu pagardintomis midijomis ar austrėmis (o Prancūzijoje pamėgti ir šliužai – sraigės).
Buvo ir vadinamųjų karališkųjų žuvų – delfinų ir eršketų, jas tiekdavo išimtinai karaliaus dvarui. Tačiau paprastiems žmonėms, o ypač gyvenantiems toliau nuo jūros, telikdavo tenkintis stipriai sūdytomis arba marinuotomis silkėmis.
Kietos kaip lentos džiovintos menkės buvo daugelio eilinių miestiečių įprastas valgis. Ir tik pajūrio gyventojams dar pavykdavo paragauti kokių austrių.
Kadangi žuvys būdavo baisiai persūdytos, druskos skonį mėginta nustelbti įvairiais padažais, populiariausias buvo gaminamas iš kepintų petražolių.
Banginių mėsą vadino „pasninko lašiniais“ arba „vargšų žuvimi“ ir virdavo ištisą dieną, tačiau ji vis tiek buvo labai kieta ir sprangi.
Naminiai gyvuliai viduramžiais buvo kur kas mažesni, ne tokie mėsingi ir, matyt, ne itin skanūs. Populiariausia tarp mėsos mėgėjų buvo jautiena ir aviena (jas vadino „raudonąja mėsa“), tačiau labiausiai vertinta veršiena.
Didžiąją galvijų dalį valstiečiai augindavo tik iki žiemos (pridžiovinti jiems visiems šieno buvo sunkiai įmanoma). Skerdieną – jaučių, ožkų ir avių šonkauliukus, kiaulių kumpius ir pan. – gerai išrūkydavo arba pasūdydavo.
Elnius ir šernus medžioti leisdavo tik aristokratams, paprasti žmonės džiaugdavosi gavę galimybę pasigauti kiškį ar triušį. Bet ir feodalų racione žvėriena tesudarė gal kokius 5 procentus.
Turtingiausi feodalai, žinoma, mėgdavo nustebinti savo svečius egzotiška mėsa, pvz., flamingų liežuvėliais, kiaule, penėta tik džiovintomis figomis ir paskandinta miduje, povų smegenimis, pyragais, iš kurių išskrisdavo gyvi paukščiai, arba keptais gaidžiais, „aprengtais“ miniatiūriniais šarvais ir „apsižergusiais“ keptą kiaulę.
Bet paprastai ant stalo patiekdavo vištienos, žąsienos ir ožkienos.
Beje, viduramžiais žmonės valgė kur kas daugiau paukštienos. Ypač dvasininkai, nes jiems ilgą laiką neleista vartoti keturkojų mėsos.
Delikatesu tuomet dar nelaikyti kepti garniai, gervės, puošnieji einiai, strazdai, kurapkos bei pempės – jų tebebuvo pilni miškai.
Tačiau šaltiena iš šernų galvų, keptos elnienos gabalai ir įvairiausi mėsos pyragai jau buvo tiekiami tik garbingiems feodalo svečiams (tarnai ta proga gaudavo žvėrių kepenų ir plaučių).
Puotos stalą paprastai puošdavo kepta gulbė, povas ar ypač nupenėti einiai (juos tukindavo net iki 12 kg svorio, kad nebepaskristų). Per puotą svečiams galėjo būti pateikta iki 20 rūšių paukštienos. Mėsą dažniausiai kepdavo (saulėgrąžų ar alyvų aliejuje, valstiečiai – taukuose), o po to dar pavirdavo sultinyje. Bet ir tada ji likdavo kieta, o žmonių dantys viduramžiais buvo gana prasti. Todėl dažnai iš smulkintos ar grūstos mėsos, įmaišę dar miltų ir kiaušinių, nulipdydavo „antis“, „avis“ ar tokio „faršo“ tiesiog prikimšdavo kokio gyvūno odą ir pakepdavo tiesiog svečių akyse.
Šitaip neretai darydavo ir su žuvimis – susmulkintų žuvų mase iškimšdavo nuo jų nunertą odą. Keistoka, kad viduramžiais keptą mėsą dar ilgai virdavo vandenyje, o po to, ištraukę, dar kartą pakepdavo – šitiek kartų apdorotas valgis prarasdavo didžiąją savo skonio dalį.
Kaip matyti iš Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimų, Lietuvos valdovo dvare buvo labai mėgstamos žuvys ir mėsa.
Pagal rastus kaulus matyti, kad mūsų protėviai valgydavo lydekų, ešerių, karšių, plakių, šapalų, menkių, aukšlių, raudžių, kuojų, o Neryje buvo pagaunama ir lašišų. Be to, pirkliai atveždavo ir jūrų žuvų – plekšnių, menkių.
Žuvis paprastai iškepdavo ant anglių ir tik tuomet nuvalydavo žvynus, išimdavo vidurius ir patiekdavo. Ikrus valgydavo pasninkų metu.
Keista, bet sprendžiant pagal radinius XIII a. Vilniaus didikai valgė daugiausia naminius gyvulius – kiaules ir raguočius (96 procentų rastų kaulų priklauso jiems). Ir tik nuo XIV–XV a. net 31 procentas Vilniaus pilyje gyvenusių valdovų mėsos raciono sudarė žvėriena – stumbrai, briedžiai, šernai, stirnos, antys, kurapkos, tetervinai.
Šiaip visoje LDK populiariausi medžiojami gyvūnai buvo briedžiai, stumbrai ir šernai.
Delikatesu laikyta meškiena. Gana aktyviai medžioti bebrai, jų mėsą, matyt, valgydavo per pasninkus. Kaip ir likusioje Europoje, iš naminių gyvulių mėsos dažniausiai valgyta jautienos, avienos ir kiaulienos. Ožkienos, turėjusios nemalonų kvapą, skirtingai nuo Vakarų Europos, lietuvių protėviai nemėgo. Tik išimtiniais atvejais (apgulties metu) valgyta ir arkliena. Maždaug nuo XIII a. galėjo būti pradėta kimšti dešras.
INFO Viduramžių maistiniai dažikliai
Be reikalo manote, kad maisto dažiklius pradėta vartoti tik šiais laikais. Viduramžiais buvo ypač populiarūs įvairiaspalviai patiekalai, o juos paruošdavo gana lengvai.
Norėdami patiekalą nudažyti žaliai, virėjai dažniausiai dėdavo petražolių ar špinatų.
Juodos spalvos suteikdavo mišinys iš trintos juodos duonos, gvazdikėlių miltelių ir juodų vyšnių sulčių. Raudonai spalvindavo vaisių bei uogų ir burokėlių sulčių mišiniu. Geltonos spalvos suteikdavo šafrano prieskonis arba kiaušinių tryniai, maišyti su miltais. Na, o rusvai nudažydavo svogūno lukštais.

Viduramžių Anglijoje elio gerdavo net vaikai

Dažniausiai viduramžių žmogus troškulį malšindavo visai ne vandeniu (jis dažnai buvo nešvarus ir sukeldavo ligų), o vandeniu skiestu, bet kur kas „maistingesniu“ alumi arba vynu.
Pigus, antro ar trečio spaudimo vynas buvo toks šlykštus, kad jo dažnai nebūdavo įmanoma vartoti be prieskonių.
Šiaurės Europoje paprastai gerdavo elį – gamintą be apynių, nestiprų ir labai drumzliną.
Rytų Europoje populiariausias buvo midus, o pietiečiai gaivindavosi vynu.
Istorikai tvirtina, kad dar Anglijoje XII a. dėl užteršto vandens elį gerta galonais (maždaug po 4,5 litro per dieną). Londone tada buvo apie 1.300 aludžių ir elio dideliais kiekiais gerdavo net vaikai. Tik nuo XV a. elį pamažu išstūmė alus, jis gamintas su apyniais.
O pieno (dažniausiai karvių, nes ožkas laikė daugiausia mėsai – viena pamelžta karvė duodavo daugiau pieno nei 10 ožkų), kurį dar vadino „balta mėsa“, duodavo tik vaikams ir ligoniams.
Iš pieno gamindavo įvairius kokteilius (karštas pienas su prieskoniais ir vynu arba pienas su kiaušiniais, alumi, vynu ir cukrumi).
Mėgstamas skanėstas buvo tiršta grietinėlė, sumaišyta su varške ir braškėmis, o sviestas kažkodėl laikytas kenksmingu sveikatai, jei vartojamas popiet.
Rytų Europoje populiariausias buvo „medaus vynas“ – midus, minimas dar IX amžiuje.
Italų keliautojas Ambrosio Contarini pasakojo, kad „...čionykščiai žmonės vyno neturį, bet dirbą iš medaus tokį gėrimą, kuris svaiginąs pikčiau už vyną.“
Vynas Lietuvoje tais laikais buvo tik didikų gėrimas – vyno statinaitės buvo brangi dovana net valdovams. Kryžiuočiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai ne kartą dovanojo Reino vyno statinių.
Gurkštelėję kavos, į kurią galbūt šiūptelėjote geroką šaukštą cukraus, užkandę pomidoro ar bulvės, atsilaužę plytelę šokolado dar kartą pasidžiaukite – galite jaustis kur kas turtingesni už daugelį viduramžių valdovų, vargu ar galėjusių leisti sau tokias gėrybes (kažin ar apie jas išvis žinojo).
Kita vertus – kas iš mūsų nenorėtų krimstelti keptos meškos letenos ar stumbrienos, pamatyti keptą šarvuotą gaidį ant paskrudusio paršelio ir iš geriamojo rago gurkštelti kvapnaus midaus?...