Lameliaro kilmė ir paplitimas

Sakoma, kad šarvų istorija prasidėjo tuo metu, kai žmogus pasiėmė lazdą. Labiausiai tikėtina, kaip ir buvo.
Iki tos dienos, kai žmogus lazdą iškeitė į muškietą, buvo sukurta daugybė įvairiausių šarvų: tai ir žieduotis, ir plokštiniai šarvai, ir įvairiausi šarvai iš nedidelių plokštelių.
Čia papasakosime apie vieną iš šių šarvų, vadinamą "lameliaru" (nors kai kurie Lietuvos muziejininkai mėgina įvesti terminą „plokštelinė striukė“).
Lameliaras – tai tipas šarvų, sudarytų iš mažų plokštelių (nuo lotyniško lames – plokštelė), sujungtų tarpusavyje lygiagrečiomis eilėmis. Manoma, kad lameliarai išsivystė iš žvynšarvių (lameliaras labai panašus į žvynšarvį, bet esminis skirtumas yra tas, kad jame plokštelės sujungtos viena su kita, o ne pritvirtintos prie pagrindo.) Šios plokštelės gali būti gaminamos iš kaulo, rago, odos, metalo, ir sujungtos viena su kita šilko, medvilnės ar lino virvute arba odiniu dirželiu. Kai šarvo plokštelės gaminamos iš odos, jos virinamos arba lakuojamos, siekiant suteikti odai tvirtumo.
Senovės Egipto ir šumerų bareljefuose, kuriuose parodyti kariai, neretai galime pamatyti ankstyvuosius lameliaro pavyzdžius: dažniausiai jį dėvi kovos vežimų važnyčiotojai. Tačiau pirmieji kaip lameliaro dalys identifikuoti archeologiniai radiniai mus pasiekia tik iš 900-600-tųjų metų prieš mūsų erą, ir priklauso asirams. Tame pačiame laikotarpyje tarp Asirijos šarvuotės radinių (paprastai tai pavienės, net tarpusavyje nesujungtos plokštelės) aptinkama ir žvynšarvio liekanų. Žinoma, yra daugybė sunkiai klasifikuojamų radinių ir atvaizdų, dėl kurių identifikavimo ir priskyrimo vienai ar kitai šarvo rūšiai dar ilgai nenurims mokslininkų ginčai. Pats ankstyviausias radinys, neginčijamai klasifikuotas kaip lameliaras, rastas Kinijoje, kur Sui-Huppei (V a pr.m.e.) buvo rasta dvylika komplektų lameliarinių šarvų, pagamintų iš lakuotos odos. Šie šarvai buvo plačiai naudojami Kinijos įtakoje buvusių kultūrų iki pat XVI a. Nors daugeliui lameliaras pirmiausia asocijuojasi su Japonijos samurajais, tačiau manoma, kad šis šarvų tipas ten pateko kontaktų su Kinijos Tang dinastija metu.

Kinietiškas/mongoliškas lameliaras

Daugelyje istorinių šaltinių Bizantijos kariai, ypač sunkioji kavalerija, vaizduojami būtent su lameliaro tipo šarvais. Lameliarai ten buvo naudojami siekiant sukurti smūgį nukreipiantį sluoksnį ant raitelio korpuso: priešininko ginklo ašmenys nuslysdavo lameliaru, o ne prakirsdavo jį. Naujausi tyrimai, atlikti Naujosios Anglijos (Australija) universitete rodo, kad lameliaras gerokai lenkė žieduotį savo apsauginėmis savybėmis.
Šiuos šarvus plačiai naudojo senrusiai, turkai, mongolai, avarai ir kitos stepių gentys, kadangi lameliarus buvo paprasta prižiūrėti ir gaminti. Keletas lameliarų rasta ir Skandinavijoje bei Vakarų Europoje.
Nors lameliarinės konstrukcijos šarvai Europoje žinomi dar nuo Romos imperijos laikų, plačiausiai jie buvo paplitę tarp Azijos klajoklių ir Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau nenorėdami nukrypti į egzotiškas šalis ir laikus šiame straipsnyje apsiribosime XI-XIII a. šiaurės ir rytų Europoje randamais lameliariniais šarvais. Tai laikotarpis, kai populiariausi viduramžių šarvai – žieduočiai palaipsniui ėmė užleidinėti savo pozicijas iš pradžių plokšteliniams, o vėliau ir plokštiniams šarvams.

Radinių istorija

Iki praėjusio amžiaus vidurio buvo manoma, kad baltai ir senrusiai plokštelinių šarvų neturėjo iki XIII- XIV a. Daugybė provoslaviškosios religinės dailės kūriniuose (miniatiūrose, ikonose, freskose, akmens raižiniuose) pavaizduotų šarvų (žr. 2 pav.) buvo laikomi tik stilizuotais žiedmarškių vaizdavimo variantais. Jau nekalbant apie Daukanto aprašytus ar Mateikos pavaizduotus Lietuvių ir žemaičių karius, kurie dar XV a pradžioje „šarvavosi“ tik žvėrių kailiais. Kol nebuvo radinių – nebuvo ir pagrindo teigti, kad buvo daugiau ir įvairesnių šarvų. Radiniai apsiribojo keletu žieduočio fragmentų, iš kurių sunku net nuspręsti apie paties šarvo dydį.
Persilaužimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo , kai archeologai ėmė rasti ne tik atskiras plokšteles, bet ir laiko bei ugnies sukepintus tokių plokštelių masyvus. Vien tik Naugarde 1948-1958 metais buvo rasta daugiau kaip 500 skirtingais šimtmečiais datuojamų plokštelių (žr. 3 pav.). Daugybė plokštelių rasta ir kitose senrusių gyvenvietėse ir miestuose (platų plokštelinių šarvų (lameliarų ir žvynšarvių) paplitimą šioje teritorijoje XI-XIII amžiuose reprezentuoja gausųs radiniai iš Polocko, Naugarduko, Minsko, Bresto, Slucko, Prudnikų, Alšėnų, Kulbachino ir kitur.). Arčiau mūsų krašto lameliaro plokštelėmis garsėja Gomelio miestas, kur kasinėjimų metu atrastos per 1239 m. mongolų antpuolį sudegintos šarvininko dirbtuvės, kuriose rasta apie pusantro tūkstančio metalinių lameliaro plokštelių. Skandinavijoje metalinio lameliaro dalių rasta Birkos vietovėje.

Spėjamas lameliaro atvaizdas

Plokštelių masyvas iš Naugardo

Baltų žemėse metalinio lameliaro plokštelės rastos Paalksniuose (Žemaitija, XIII a), turtingame radiniais Libagu kapinyne (Kuršas, XII a 2 pusė), Naugarduke (XIII-XIV a.), visoje eilėje Latvijos pilių (Selpilis, Mežuotnė, Martinsala, Vecdolė, Altenė), net Vilniaus Žemutinėje pilyje (XIV-XV a). Pastarosios plokštelės (žr. 4 pav.), nors ir nepatenka į mūsų nusibrėžtas laiko ribas (X-XIII a), vertos paminėti vien todėl, kad tokios pačios plokštelės yra rastos tiek jau minėtuose Paalksniuose, tiek Naugarde, kur jos datuojamos XI amžiumi. Tai reiškia, kad šis šarvo tipas buvo plačiai paplitęs ir žinomas, o kiekvienas šarvininkas neišradinėjo dviračio iš naujo.

Šarvų plokštelės iš Paalksnių

Plokštelių įvairovė ir savybės

Apie lameliaro plokštelių įvairovę galima kalbėti be galo (5 paveiksle pateikta tik maža dalis iš Europoje ir Azijoje rastų plokštelių). Plokštelės gali būti plokščios, išlenktos (tokios truputį stipresnės), tiesiais ar banguotais kraštais, su pusrutulio formos iškilimais ar be jų. Būtent tokie su iškilimais (ko gero panašią funkciją atlieka ir ant Žemutinėje pilyje rastų plokštelių esantys „spuogeliai“) kelia daug diskusijų tarp archeologų ir rekonstruktorių. Versijų yra įvairių, nors labiausiai paplitusi – kad taip, sukuriant papildomas „tvirtumo braunas“ kalvis norėjo kompensuoti prastą metalo kokybę.

Plokštelių dydžių ir formų įvairovė

Skylių skaičius plokštelėse taip pat svyruoja nuo 2-3 iki keliolikos. Vienos skylučių kombinacijos leidžia surišti itint standų šarvą, kitos – atvirkščiai, leidžia juostoms slankioti viena po kita, kad kariui būtų patogu judėti, trečios – leidžia paslėpti jungimo dirželius, todėl jų neįmanoma nukirsti, taigi šarvo netenka taip dažnai remontuoti. Pastarasis plokštelių tipas labai palengvina ir pačių šarvų priežiūrą – juos gerokai paprasčiau valyti.

Skirtingi plokštelių rišimo būdai

Lameliaro konstrukcija

Nors jau rasta daug įvairių plokštelių, sveikas lameliaras niekur nėra (tikėkimės tik kol kas) surastas. Tai suprantama – plokšteliniai šarvai buvo labai vertingi ir branginami, o jų savininkui žuvus jie visada atrasdavo naują šeimininką. Trūkstamą informaciją dažnai mėginama kompensuoti nagrinėjant šio laikotarpio bizantiškojo stiliaus miniatūras, ikonas ir kitus religinės dailės kūrinius, kuriuose neretai vaizduojami sunkiai šarvuoti „šventieji kariai“. Tačiau tokių šaltinių interpretacijos negali būti vienprasmiškos, todėl į jas visada reikia žiūrėti ypač kritiškai ir atsargiai.

„Šventieji kariai” bizantiškoje dailės tradicijoje

Viduramžių ginkluotės ir šarvuotės rekonstrukcija turi remtis kompleksiniu įvairiausių šaltinių tyrimu, neapsiribodama vien archeologiniais radiniais ar vizualine medžiaga. Turi būti atsižvelgta ir į istorinį kontekstą, kultūrinius ir prekybinius ryšius ir dar daugelį kitų faktorių. Ir bet kokiu atveju tokių interpretacijų rezultatus būtina patikrinti istorinio-eksperimentinio modeliavimo būdu, t.y. sukuriant „veikiančias“ tokių šarvuotės komplektų versijas. Kaip jau minėjau, nėra rasta nei vieno pilnai išlikusio lameliaro, todėl tolimesni pamąstymai paremti tik ikonografija ir rekonstruktorių, turinčių lameliarus, patirtimi.
Dėl šių priežasčių visi rekonstruktorių naudojami lameliariniai šarvai yra tik interpretacija. Formulė paprasta: tiksli rastų plokštelių kopija ir kokiame nors senoviniame paveiksliuke pavaizduotų šarvų išvaizda. Neįmanoma iš kelių plokštelių tiksliai atkurti nei jų rišimo būdo, nei šarvo struktūros, net pirminį jų storį nustatyti yra labai sunku dėl korozijos.

Rusios žemių lameliarai dailininko akimis (pagal ikonografinę medžiagą)

Kaip matome iš aštuntojo paveikslėlio pagrindinė šarvų dalis – krūtinę, nugarą ir pilvą sauganti liemenė. Jos ilgis – šiek tiek žemiau bambos, kad netrukdytų sėdėti (balne ar ant suoliuko). Ilgesnė liemenė neįmanoma – sėdant ji pakyla ir įsiremia į kaklą – malonumo ir patogumo nedaug (aišku, kai kurias plokšteles įmanoma surišti tarpusavyje taip, kad juostos pasislenka viena kitos atžvilgiu, bet tai nekeičia pačios liemenės ilgio, tik palengvina kario judėjimą kovos lauke.)
Prie pagrindinių korpuso šarvų gali būti tvirtinamos pečių ir žasto apsaugos bei antšlauniai („sijonėlis“). Būtent Naugarduke rastos plokštelės (9 pav.) ir priskiriamos šioms, papildomoms, lameliarinio šarvo dalims. Galima tik spėti, kad žasto apsauga buvo vamzdžio formos, ir turėjo siekti alkūnę. Stačiakampio ar trapecijos formos antšlauniai turėjo būti segami prie korpuso šarvo arba ant atskiro diržo.

Naugarduke rastų plokštelių piešinys ir rekonstrukcija

Tikslių duomenų, kuo rišamas lameliaras, mūsų protėviai nepaliko. Aišku tik tai, kad būdavo naudojama organinė medžiaga, kuri per šimtmečius sudūlėjo į dulkes. Rekonstruktoriai šiam tikslui dažniausiai naudoja odinius dirželius, kartais – vaškuotą lininę virvutę (vaškavimas padidina virvutės atsparumą dilimui).
Pati plokštelių rišimo schema priklauso nuo plokštelių tipo. Tarkim vienos iš Gomelyje rastų plokštelių, kurių matmenys ~ 7x1,5 cm turi net 13 skylučių. Ten pat rasta ir panašaus dydžio plokštelių turinčių tik tris skylutes. Savaime suprantama, kad rišamos jos bus skirtingai, ir tik eksperimento būdu galima surasi efektyviausią konkrečių plokštelių rišimo metodą.
Nors nebuvo jokio bendro plokštelių rišimo standarto ar „vienintelio taisyklingo“ metodo, bet buvo pagrindinis ir nekeičiamas principas – kiekviena plokštelė iš dalies uždengia greta esančią, o kiekviena plokštelių eilė persidengia su gretima. Dėka tokio persisluoksniavimo ypatingai tvirtus ir patikimus šarvus galima pagaminti iš plonyčių plokštelių, kurių storis siekė vos milimetrą, ar net mažiau. Manote tai neįmanoma? Tiesa, pavienes plokšteles nesunkiai galima sulankstyti rankomis, bet ar prisimenat istoriją apie šluotą, kurios žabai lūžta pavieniui, o kartu yra neįveikiami? Tuo pačiu maži plokštelių matmenys ir pačios konstrukcijos plastiškumas labai gerai amortizuoja smūgius, neleisdamas pramušti ar sulaužyti atskirų plokštelių.

Gomelio dirbtuvės

Dėl savo unikalumo ir sąlyginai netolimos kaimynystes šie radiniai nusipelno atskiro aptarimo. Ne taip dažnai kaip norėtųsi archeologams pavyksta surasti ne pavienes, neaiškiomis aplinkybėmis pamestas plokšteles, o ištisas šarvininko dirbtuves, sudegintas per patį darbo įkarštį. Vienos jų – 1239 metais mongolų antpuolio metu sunaikintos dirbtuvės Gomelyje, rastos kiek daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Po jų griuvėsiais archeologai aptiko daugiau kaip pusantro tūkstančio įvairių radinių.
Daugelio iš jų nebuvo įmanoma identifikuoti, bet kai kurie labai iškalbingi. Tarkim kalavijų ir kardų skersiniai ir buoželės, taip ir nespėtos užsodinti ant 12 jų laukusių gatavų geležčių. Jei ne mongolų antpuolis, šie ginklai būtų gynę miesto sienas. Be ginklų, Gomelio dirbtuvėse buvo gaminami žieduočiai ir lameliarai. Daugiau kaip dvidešimties rūšių plokštelės, su įvairiausiu skylučių skaičiumi ir išsidėstymu, buvo išmėtytos ant dirbtuvės grindų, ar tvarkingai gulėjo krūvelėse. Ant kai kurių plokštelių atsispaudę sudegusio audinio fragmentai leidžia spręsti, kad jos buvo saugomos maišuose. Rasti ir plokštelių ruošiniai – dar be skylučių, su neapdirbtais pakraščiais, taip pat ir brokuotos plokštelės, skilusios pramušinėjant skyles.
Aišku, be įrankių tai būtų tiesiog sandėlis, o ne dirbtuvė. Pavyko surasti galąstuvą, šlifavimo ratą, netoliese voliojosi dildė, grąžtas, ilga yla.
Dirbtuvės aptikimas neginčijamai parodo, kad lameliarai nebuvo vien tik egzotiškas importinis suvenyras. Jie neabejotinai buvo gaminami vietinių meistrų, todėl turėjo būti pakankamai plačiai paplitę tarp sau juos leisti galinčių karių.

Netrukus kitame straipsnyje papasakosiu apie XXI a. bandymą gaminti lameliarą ir jo rezultatus.

Parengė: Nalšius